Vampire’s Smile II

Kaip visada nesilaikau pažado sau, ir dedu nors neturiu istorijos iki galo… Pakentėkit dar truputį su manimi, žinau, kad užknisu savo retumu.. Įdedu du, ir tikiuosi pabaigti Vampire’s Smile iki sekančios savaitės galo..

Manęs laukia trys egzaminai šią savaitę. Ir brolis dažnai aplanko, kai reikia mokytis.. tad, laikom špygas ;) Laukiu nuomonių! Ir nykščių… Aš DIEVINU nykščius ;D

And every occasion
I’ll be ready for the funeral
And every occasion once more
It’s called the funeral
And every occasion
Oh, I’m ready for the funeral
Every occasion
Of one billion day funeral

http://youtu.be/UPW8y6woTBI

AŠ TIKRIAUSIAI NIEKADA NEMAČIAU TOS MINOS. Nors ne. Mačiau. Aišku, mažesnėse, kiek švelnesnėse versijose. Ir vis dėl to, Alekso akyse niekada nemačiau tokio aiškiai išrašyto ketinimo žudyti. Jo kūnas staiga pradėjo skleisti keistą įtampą, beveik kaip žmogaus aurą, ko niekada nebuvau mačiusi. Vena jo kakle pašėlusiai pulsavo ir mane užplūdo keistas, adrenalino pasotintas noras uždėti toje vietoje delną.

Jo ledinės, blizgančios akys buvo vos išplėstos, spoksančios tiesiai į mane tarsi du kristalai. Ir būtent ten aš išvydau skausmą. God damn it. Laviravau visą savo pasakojimą taip, kad Aleksui nereiktų graužtis dėl baisybių, kurias patyriau, ir šitas vienas sakinys šitaip jį paveikė? Atrodė tarsi kas badytų adatėles į visus skausmingiausius kūno taškus, o jam reikia ištverti nejudant kaip įmanoma ilgiau!

Jis atrodė pasiruošęs šokti. Jis galėtų sučiupti mane ir sutraiškyti per dalį sekundės.

Kadangi mano regėjimas buvo susikoncentravęs tik ties Aleksu, tokiu įdomiu „tunelio“ stiliumi, tad aš prisiminiau, kad mudu ne vieni kambaryje tik tada, kai Elė atsidūrė viduryje, tiesiai prieš mano nosį. Jos veidas, man kelis kart sumirksėjus, buvo pilnas netikėjimo šoko ir rūpesčio.

Aš žvelgiau į ją kiek sutrikusi.

Nebuvau įpratusi ją matyti tokią… Neformalią. Jokių aukštakulnių, jokių klasikinių suknelių ar elegantiškų kostiumėlių. Man, regis, vaidenos, bet ji tedėvėjo storas juodas pėdkelnes ir vyriškus apatinius marškinius, uždengiančius kūną iki šlaunų vidurio. Ji atrodė pavargusi. Ir išsekinta. Ir suirzusi. Ir žmogiška.

- Pardon, lėtink arklius, čikita,- ji ištiesė abu delnus mano pusėn,- ar tu nori pasakyti, kad Luisas nuskriaudė tave… tuo būdu?

Susiraukiau. Kokiu būdu?

Pasilinkau į šoną, kad vėl išvysčiau Aleksą, kaip tik tuo metu, kai jis užsimerkė ir suvirpėjo, lyg ruoštųsi verkti. Mano kvėpavimas sutriko, išsitiesiau norėdama artintis, nesuvokdama, kodėl…

Šventas šūdeli!

- Ne!- mano riksmas buvo garsus ir dramatiškas kaip ženklinančios karvės bliovimas. – Dieve, ne, ne!- purčiau galvą,- ne, jis manęs neskriaudė!

Elė iš karto užvertė galvą į viršų, atsikvėpdama iš palengvėjimo, ir tada pažvelgė per petį, į brolį.

Tarsi kas būtų atitirpdę Alekso raumenis, šis staigiai susmuko palei sieną ir ėmė košti delnais plaukus.

- Jis nenuskriaudė…- dar tyliai pakartojau.

- Taigi, jis tavęs nelietė seksualine prasme,- Elena pasitikslino. Kažkur kambario šone princas prunkštelėjo sulaikydamas juoką.

- Ne,- patvirtinau, ignoruodama Adrijaną.

- Girdėjai?- Elena vėl kreipėsi į brolį,- ji sakė „ne“. Taigi baik būti toks myžnius.

Kol ji kalbino brolį, aš ėmiau rausti, prisiminus, kad mudu su Luisu iš tikro… lietėmės. Na, jis mane pabučiavo.

Tu turėtum tai pasakyti.- sukuždėjo man balselis galvoje.

Užsičiaupkit, smegenys! Techniškai, mudu esame vienas ir tas pats individas, tad gana viso to maišymosi mėšlo!

- Jis na…- bandžiau paaiškinti,- na, jis nėra manęs įsimylėjęs – įsimylėjęs. Tik… Tik jis mano, kad yra įsimylėjęs, nes jaučiasi įsimylėjęs – įsimylėjęs. Suprantat?- skėstelėjau delnais į viršų.- ta prasme.. Net nežinau, kaip tai paaiškinti. Ta prasme, kodėl tai įvyko. Bet viskas netikra,- netgi neatsiminusi dalykų tai jau seniai žinojau,- Marisa jį užkerėjo. Nežinau kodėl, jūs visi vienos rūšies, jūs ir pasakykit.

Jie atrodė tokie pat susipainioję, kaip aš jaučiausi. Išskyrus princą, kuris sau šypsojosi arogantiška klastinga šypsenėle ir dairėsi pro platų langą į paplūdimį tolumoje.

- Na…- Nikolas tyliai prabilo,- Marisa galėjo užkerėti tave mylėti, kad jis tavęs nenužudytų. Jei jis tikrai didžiausias psichas iš jų visų…

- Jis nebūtinai didžiausiais,- įsiterpiau,- ta prasme, jiedu rungiasi. Dėl tos vietos,- po galais, negi negaliu užsičiaupti? Prikandau liežuvį ir tyliai mostelėjau,- sorry. Tęsk.

Nikolas išspaudė nedidelę šypseną, žvilgtelėjo į duris, už kurių miega Vilis, ir vėl į mane.

- Jei jis toks psichas,- jis tęsė, kur baigęs, galbūt vienintelis šansas jį sustabdyti tave skriaudžiant, buvo užkerėti tave mylint.

- Ne,- princas atsiplėšė nuo sienos,- Marisa nėra tokia, kuri paliktų nestabilius pėdsakus po savęs. Ji gavo Emą ir būtų Luisą užmušusi, bet jis jai reikalingas dėl kitos priežasties. – (džyyyyš, princas kalba taip užtikrintai, lyg ją pažinotų.)- bet jai reikia Emos – vampyrės ir pavertimo procesas reikalauja kraujo gėrimo. Ji neketino gerti kraujo pati – tai Uždraustas kraujas. Luisas, kitu atžvilgiu, jau gėręs. Jį tereikėjo įtikinti…

- Ir Marisa nerizikavo kerėti tiesiogiai, tai būtų per daug drastiška ir galėtų nesuveikti, jei ji tik gynėjo tipo vampyrė,- Nikolas prisidėjo, supratęs.

Ir tai teikė prasmės. Dabar visi tie neužbaigti sakiniai, reikšmingos pauzės ir sapaliojimai apie ateitį iš Marisos lūpų susidėliojo į vieną aiškų paveikslą. Ji kerėjo jį po truputį… Ji stengėsi mus suvesti. Nebuvo svarbu, kaip aš jaučiuosi dėl Luiso, tik tai, kad jis matytų, jog aš jo noriu ir ta dirbtinė meilė būtų dar labiau paskatinta.

Prisiminimas apie tai, kaip jis smaugė mane, sužinojęs, jog bendrauju su Aleksu išplaukė priešais akis. Neuppp. Luisas tikrai nenorėjo paversti manęs tada. Taigi Marisa buvo teisi mus skatindama, teisi rinkdamasi lėtesnį, kantresnį kelią sutvarkyti šiam reikalui. Ji apgalvojo viską: kaip išprotėjusi vampė, ji buvo sukta.

Nors ne. Ne viską. Ji nepagalvojo, kad Kitė parašys knygą apie mane ir aš susisieksiu su namais. Ji nepagalvojo, kad iš namų atvykę vampyrai susitiks su Lola ir aš tai pamatysiu. Ji nepagalvojo, kad Lolos mirtis – akivaizdus Marisos beprotybės sprogimas, kaip ir Džuljeno žūtis, bus tarsi antausiai man per skruostą, atsipeikėti. Ji nepagalvojo, kad Džuljenas man padeda prisiminti, ji nepagalvojo apie žiedą, ji nepagalvojo apie tai, kaip įtartina Luiso meilė atrodė pakeitus iš neapykantos.

Ir jei ne visos tos tragedijos… aš tebegyvenčiau jos namuose, laižydama padus lyg paklusnus šuniukas, susipainiojusi manipuliacijų tinkle.

Šitai išsiaiškinus kambaryje įsivyravo tyla. Padengėm praeitį, paaiškinom kiekvieną paslapčių. Dabar, visų galvose sukosi ta pati mintis. Ką darysime toliau?

Aš neapleidau plano pasiųsti vampyrus velniop ir grįžti namo, į saugumą. Bet man pakėlus akis, išvydus Aleksą, sėdintį palei sieną nunarinta galva, ant kaktos krentančiais jau poilgiais šviesiais plaukais ir bejėgiškai ant kelių gulinčiomis rankomis aš pradedu… dvejoti.

- Mes su Viljemu išskrendame ryt iš pat ryto,- staiga pakilęs Nikolas nelaukė atsakymo. Taip lengvai… toks užtikrintas… Na, jo čia nelaiko meilė vampyrui.

Jis žingsniavo miegamojo link, tarsi mes neturėtume jokios įtakos, jokio žodžio. Tarsi jam nusispjaut, jei kitą dieną mes visi išmirsime. Jis vėl atrodė įsiutęs ir nepažvelgė nei menkiausiu žvilgsniuku į mano pusę, kad parodytų, jog išskiria mane iš savo „nužudysiu, kai užaugsiu“ aukų sąrašo.

O ko aš tikėjausi… Kad jis supras mane? Taip. Ir jis suprato.

Kad jis atleis man? Taip. Tačiau jis neatleido. Bet aš neatleidau ir pati sau, tad, manau, tai tik logiška. Durims trinktelėjus aš suvirpėjau, ir Aleksas iš karto pakilo. Tarsi kompaso rodyklė, pasisukau į jį lyg į Šiaurę. Akimirką mūsų žvilgsniai susitiko ir tada jis staigiai nusuko akis, griežtai pažvelgdamas į seserį ir princą:

- Mes išsiųsime Emą kartu su kitais žmonėmis ir atsikratysime Luiso su Marisa,- jis tarė.

Prieš užregistruodama žodžių prasmę, aš kaip ir pasimečiau dėl Alekso tono. Jis kalbėjo kaip… vadas. Neištarti liepimai kaip iššūkis liko karoti ore kartu su įtampa: tik pabandykit prieštarauti; tik pabandykit užduoti klausimą; tik pabandykit cyptelėti.

- Naa…- Elė pradėjo, kaip visada paikai drąsi. Kartais man atrodo… kad ji mėgaujasi pildama žibalą į ugnį. Bet galbūt aš klystu. Juk ji sykį išgelbėjo mano gyvybę, paaukodama savo – ir tai tikrai buvo paveikslo rėmus laužantis poelgis. Taigi, galbūt aš klystu ir dėl šito.

Krūptelėjau, pastebėjusi, kaip Alekso galva staigiai pasisuka į sesers pusę: jo kantrybė akivaizdžiai krito keliais laipsniais.

Jam nespėjus pratrūkti, ji greitai ėmė pilti:

- Aleksai, nebūk kvailas, ta moteris vis dėl to yra Uždrausto kraujo vampyrė. Jai pakaktų tik nusišypsoti, ir mudu rautumėme vienas kitam širdis apkerėti,- ji vos sudrebėjo,- ji gali mus apkerėti bet kuo,- tarė tyliau, lyg Marisa slėptųsi už durų, dar nežinodama apie savo galias.

Aš vos nenusijuokiau iš Elenos kalbos. Vien mintis būti užkerėtam ją gąsdino: ji nei nepagalvojo, kiek tokių smūgių man yra tekę patirti. Ji nei nepagalvojo prieš pati išsišiepdama ir smogdama man tokį smūgį.

Bet ji išgelbėjo man gyvybę,- vėl priminiau sau. Nedaryt jokių išvadų.

Aleksas virškino minutėlę, tada šyptelėjo:

- Puiku.

Puiku? Taip paprastai?

- Ačiū Dievui…- Elė suburbėjo.

- Neprisidėk,- Aleksas tęsė,- mes atliksime tai vienu du.

- Ne!- Elena sušuko,- na… spėju… jei tu kiši skylę į kilpą, ir aš kišu…

- Ei, ei, ei,- Adrianas prisiartino prie Elės (simboliškai, ir akimirksniu supratau, kad jis palaikys jos pusę), atsistodamas prieš Aleksą,- Elena taip nerizikuos. Beje, ir aš. Štai ką siūlau. Skambinam Travisui, jo žmonės bus čia per kelias valandas. Leisk jiems susitvarkyti su šia problema.

- Oj, ne!- Elė aiktelėjo, atšokdama nuo Adriano, lyg jo žodžiai jai būtų šlykštūs,- o kas, jei tos raganos nepagaus?? Mus visus pasodins į cypę dar ir už jos nusikaltimus!

- Elena teisi, be to aš noriu pats savomis rankomis išrauti tam šunsnukiui širdį,- Aleksas suurzgė.

Jis suurzgė! Aš susigūžiau šalia spintelės, prisitraukdama kelius ir apsikabindama juos rankomis. Jie pradėjo kalbėti vienas per kitą. Ne, išbraukti šitai… jie pradėjo rėkti vienas per kitą.

- Tau reikia plano tokiai operacijai!

- Aš planuoju! Planuoju išspausti kraują iš jo širdies traiškydamas pirma kaire ranka, po to dešine…

- Vyrukai! Nuleiskit savo daikčiukus, mes susirinkome nekrušti vienas kito, bet anų!- Elena cypė ir trepsėjo kojomis, lyg vaikas, negaunantis ko nori.

- Argi nepasimokei!?- princas skėstelėjo rankomis, ignoruodamas Elę,- atrodo jau išnaudojote dešimtmečio kvailiausių poelgių rekordą, bet neeeeee, jiems dar reikia pulti tiesiai į ugnį prieš daug galingesnį priešą!

- Neik!- Aleksas užriko dar garsiau,- aš eisiu vienas!

- Tu savižudi nelaimingas,- Elena su pliaukštelėjimu delnu uždengė sau akis.

Aš užgniaužiau kvapą, pagaliau suvokusi, ką iš tiesų reiškia šitai. Ne… Ne, aš negalėjau leisti sau vėl įklimti į šį reikalą. Važiuok, Ema,- balsas galvoje sakė,- važiuok ir leisk jiems tvarkytis kaip užsimanius.

- Aš neleisiu jiems, po velnių, pasprukti taip padarius Emai!- Alekso balsas ėmė drebėti.

Jie tikriausiai pamiršo, kad aš kambaryje.

- Ir tu pasiruošęs rizikuoti savo sesers ir savo idiotiška galva, dėl žmogaus??- Adrianas nelinksmai nusijuokė, taip pat garsindamas toną.

Yeppp. Garantuotai pamiršo.

- Po velnių nedrįsk,- Alekso delnai stumtelėjo princą ir šis žengė atbulomis,- naudoti to tono, kai kalbi apie mano strazdanėlę! Ji nepaprastas žmogus!

- Vyrukai…- Elena bandė tarp jų įsiterpti.

- Taip,- Adrianas atstūmė Alekso rankas,- ji ne žmogus. Iš jos likęs tik vaiduoklis, tad…

Nebuvau tikra, kas netrukus įvyko, nes jie judėjo smarkiai per greitai mano akims susigaudyti. Ir aš užsimerkiau, išgirdusi dūžį. Viskas, ką pastebėjau, tai Aleksą, užsimojant kumščiu. Klyktelėjau, užsikimšdama ausis delnais. Kai pradėjau, dūžiai ir šūksniai buvo per garsūs perrėkti, bet kai pabaigiau, mano balsas nuslopo mirtinoje tyloje.

Kai atmerkiau akis, išvydai Aleksą stovint vidurį kambario, nusisukusį nuo kitų dviejų, tarsi jam būtų per šlykštu į juos žvelgti. Princas stojosi ant kojų, lipdamas iš šukių bei metalgalių krūvos, kuri kažkada buvo žurnalinis staliukas. Elė, buvo šalia jo, bandydama padėti atsikelti.

Ant princo veido buvo kraujo, matyt nuo sužeidimo, kuris dabar jau buvo užgijęs. Aš suvirpėjau, prisimindama kitą Uždrausto kraujo vampyrą kruvinu smakru. Žinojau, kad kraujas Adriano, tačiau prisiminimai vis tiek plaukė paviršiun, tarsi niūrūs debesys, niekada nepaliekantys mano viršugalvio.

Princas nusikratė šukę nuo kojos, pakėlė akis į Aleksą ir kraupiai ramiu balsu paklausė:

- Tu nepersigalvosi?

Aleksas atsisuko ir aš žinojau atsakymą. Pažinojau jį taip gerai…

Matyt, princui žodžių irgi nereikėjo: jis matė atsaką auroje. Jo žalsvos akys pasisuko į Eleną, veidas iš karto pakeitė miną, prieš užsidedant kietą neįskaitomą kaukę kitą sekundę.

- O tu?- jis paklausė tyliau, tarsi asmeniškai,- ar tu su juo, ar su manimi?

Įtampą kambaryje būtų galima peiliu pjaustyti. Visų akys nukrypo į Elę: jie nespaudė jos žodžiais, bet žvilgsniai sunkūs ir švinas. Aš galėjau matyti jos veidą mainantis, dairantis tai į brolį, tai į vyrą, kurį tikriausiai ji kažkada mylėjo.

Tyla, sunki, įelektrinta, vyravo kambaryje dar kelias minutes. Kai Elė nuleido akis ir atsiduso, mes visi žinojome, kad ji rado atsakymą.

- Atsiprašau, - ji tarė tyliai,- bet šita kova per daug asmeniška, kad palikčiau ją Travisui.

Ir su šiais žodžiais Elė žengė Alekso link.

Princas ėmė juoktis, nusisuko, kol Aleksas švelniai apkabino Elę per pečius.

- Nesu tikras, kad noriu, kad eitum kartu,- jis murmėjo.

- Oj, prašyčiau. Arba kartu, arba nei vienas. – ir tada ji pažvelgė į princą, liūdnomis akimis, be balso dar sykį atsiprašydama.

Aš vis dar sėdėjau nematoma prie kambario sienos, virškindama naujienas. Aleksas ir Elena eis kovoti prieš Marisą su Luisu. Prieš Uždrausto kraujo vampyrę… kuri gali juos kerėti. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip tai turėtų atrodyti.

Negalėjau susilaikyti, ir mano pačios atvaizdas pasirodė akyse – šokinėjančios prieš Luisą, daužančios jo krūtinę kumščiais. Tokia… beviltiška. Ir iš karto suvokiau tą slėgį, prispaudusį krūtinę. Tai vyksta. Jie keliauja į mirtinai pavojingą mūšį.

Ėmiau dusti, niekaip neįkvėpdama oro. Kažkur dabar, rodos, iš toli, Adrianas klausė:

- Ar esate tikri?,- kažkas kažką atsakė, ir jis pridėjo,- puiku. Aš nenorėjau to daryti, bet jūs nepaliekate man kitos išeities…

Pašokau ant kojų, staigiai įsikibdama į spintos kraštą, kai man aptemo akyse. Turėjau juos sustabdyti:

- Aleksai, prašau, pagalvok dar trupučiuką,- girdėjau savo balsą. Taip, aš aiškiai nubrėžiau liniją tarp mūsų, ir taip, tai nebebuvo mano reikalas, tačiau negalėjau nedaryti nieko! Jis mano meilė! Ir jis netrukus paaukos save dėl kažkokio kvailo keršto! Neatgaudama regos, vis tiek kalbėjau,- ta prasme… techniškai, tie Luiso poelgiai nebuvo tokie blogi.

Ir techniškai aš nemeluoju: Luisas daugiau sykių kerėjo mane tikėti jaučiant skausmą, ir tik kokį penkiasdešimt menkų procentėlių iš tikro fiziškai mane žeidė.

Juodi ratilai dingo ir galėjau įžvelgti jo veidą. Bet jis nesiklausė manęs. O aš galvojau, jei prabilsiu…

Susiraukiau, pastebėdama emocijų trūkumą tiek Elės, tiek Alekso žvilgsnyje. Pirma pasukau galvą į princą, o tada atplėšiau akis ir pažvelgiau į jį. Ir štai jis stovėjo.

Šypsodamasis.

NIEKAS MANĘS NESIKLAUSĖ, NES JIE BUVO UŽSIĖMĘ IR APKERĖTI AKINANČIOS ADRIANO A LA PRINCO ŠYPSENOS. Tai buvo taip… taip…

Lyg liūtas narve, princas ėmė vaikščioti pirmyn ir atgal po kambarį. Aš žiopčiojau, nerasdama žodžių, spoksodama į Elenos ir Alekso vaškines skulptūras. Akivaizdu, kad Adrianas sustingdė juos iki to laiko, kol sugalvos, ką daryti. Ir tai buvo taip… taip…

- Aš… aš galėjau juos perkalbėti,- išspaudžiau pagaliau, priblokšta. – aš galėjau juos įtikinti neiti. Aš galėjau juos…

Bet jis manęs nesiklausė. Jis nei nesulėtino žingsnio, per petį žvilgčiodamas į Elę, ir vėl kankindamas kilimą savo beprasmiu vaikščiojimu. Staliuko šukės traškėjo po jo kojomis ir priminė man mano pačios trūkčiojančius nervus.

- Juk žinai, kad yra kitų išeičių, nei kerėjimas, ar ne?- žengiau į priekį,- galėjom… na, tarkim, išsikalbėti! Jis būtų atvėsęs! Ir rytas protingesnis už vakarą!- kiek dar turėjau dėstyti priežasčių, kad sulaukčiau princo dėmesio? Jis ėjo pro mane lyg pro sieną, ir aš nuodingu liežuviu ėmiau ir nusitaikiau tiesiai į jautriausią vietą,- Elena tau šito neatleis.

Bingo.

Jis sustingo vietoje, atsisuko į mane ir primerkė akis. Aš žengiau žingsnį atbulomis – nepažįstu šito vyro. Be to, iki šiol mano pažįstami Uždrausto kraujo vampyrai (kitu vardu minimi kaip Marisa ir… viskas), buvo tikrai pakvaišę. Kas sako, kad jis – ne išimtis?

- Jie mano draugai,- ėmiau švelninti padėtį ir teisinti save,- jie tavo draugai.

Jis pavartė akis. Ir tai buvo taip… taip…

- Atkerėk juos.- liepiau, ir mano balsas išdavikiškai sudrebėjo.

- Arba kas?- jis tyliai atsakė,- ką tu man padarysi?

Aš garsiai nurijau seilę, apsvarstydama savo jėgas. Už durų buvo Nikolas ir Vilis, ir jei jie nenorėjo išeiti čia vykstant rėkimo varžyboms – dabar tikrai nesirodys. Taip ir geriau – pagalvojau. Kam juos velti į pavojų? Bet ką aš pati panaudosiu prieš vampyrą, jei nepavyks jo įtikinti?

Tai buvo taip… taip…

- Taip ir maniau,- princas vėl nusisuko, tęsdamas savo taką aplink kambarį.

Aš pasisukau, pagriebiau didžiulę vazą nuo spintos ir užsimojusi mečiau jo link. Adrianas tik patraukė galvą į šoną, leisdamas mano ginklui skrieti į sieną, ir toliau pėdino, lyg niekur nieko.

- Taigi tu tiesiog keri visus, kurie nežaidžia kaip pats nori, ar ne? – apkaltinau.- tiesiog atimi iš jų valią, nes šioji netenkina tavo planų?

Tai buvo taip…

- Tu kaip įkyri musė,- jis sumurmėjo, -sėsk, mergaite, ir užsičiaupk.

Oj, ne. Jis neišsisuks taip lengvai. Aleksas ir Elena stovi lyg dvi skulptūros, belaukiančios, kada balandis atskirsi ir apkakos jų galvas. Na, techniškai, jei langas būtų atidarytas.

- Aš žinau, kad tu laikai mane vos svarbesne už nieką,- žengiau artyn,- bet Aleksas… Elena…

Jis vėl staigiai atsigręžė, vėl paveiktas. Spėjo, vien jos vardas princą veda iš proto.

- Emilija Wilou,- jis tarė grėsmingu balsu,- aš matau jų auras. Matau, kada jie tvirtai apsisprendę. Aleksas nebūtų Luiso palikęs ramybėje. Elena nebūtų palikusi jo kovoti vieno. Be to, ji kaip magnetas traukia bėdas ir maitinasi pavojaus adrenalinu.

Aš sunėriau rankas, negalėdama ginčytis. Ir vis dėl to… Princas staiga stvėrė telefoną ir ėmė rinkti numerį.

- Kam tu skambini?- paklausiau netvirtu balsu.

Jis nesiteikė atsakyti, tik laukė, kol atsilieps. Pasidavusi, pasisukau į Aleksą ir prižingsniavau artyn. Sustojau priešais, pakėliau ranką, ir nubraukiau plaukus jam nuo kaktos. Jo akys blizgėjo, dabar, kaip stiklinės, bet kažkas jose… Aš galėjau jausti, kad jis viską girdi. Juk princas teliepė sustingti, tad jis turi girdėti?

- Viskas bus gerai, girdi?,- aš jam sukuždėjau. Mačiau iš jos akių, prisiminiau pati – kadaise jau daviau šį pažadą. Kai mudu išsiskyrėme prieš man patenkant į avariją, kai paėmiau iš jo žiedą pirmą sykį…

Paskutinį sykį, kai aš dar buvau sveika ir normali… aš.

- Taip, gal galėtumėte mane susiekti su Rebeka Silverhart?- princo balsas kreipėsi į ragelį.

Aš apsisukau taip greitai, kad mano galva susvaigo ir turėjau atsiremti į Aleksą. Per drabužius pajutau, kaip greitai plaka jo širdis, bet mano dėmesys buvo nukreiptas į Adrianą.

- Taip, žinau, kiek valandų, bet tai labai svarbu,- jis nekantriai atsiduso. Negali kerėti telefonu, ar ne, sucker!- tai susiję su jos dukra. Taip, žinoma, palauksiu.

Mano pačios širdis, rodėsi, iššoks iš krūtinės, paskatinta neracionalios vilties, kad ten, ragelyje, netrukus pasigirs mamos balsas. Tas žodis… mama… kurio ankščiau net nevartojau Rebekai apibūdinti, dabar reiškė viską – namus, saugumą, atstumą nuo čia, kuo toliau…

- Taip, ponia Silverhart?- princas pasisveikino.

Drebančiomis kojomis ėmiau žingsniuoti jo link.

- Jūs manęs nepažįstate,- jis nusijuokė,- bet aš garsus. Aš kaip legenda. Pirmoje Raudonosios kortelės vietoje!

Ir tuo galima girtis kodėl…?

Tai buvo taip… taip…

Pašnekovas kažką pasakė, ir Adrianas vėl nusijuokė:

- Taip! Busted! Maištingasis Princas,- pauzė,- oj, nereikia, nereikia ponia gąsdintis. Aš turiu jums kai ką,- ir jis atplėšė ragelį. Ištiesė jį man.

Aš stovėjau, nejudėdama, spoksodama į blizgantį naujo modelio telefoną kaip į kokį nuodingą augalą. Dalis manęs klykė iš troškimo išgirsti jos balsą. Kita dalis prisiminė žodžius: kas atrodo per gerai, kad būtų tiesa, ir nėra. Ir dar kita, tikriausiai atsakinga už mano dvejones labiausiai, buvo dalis kuri priminė: jei aš atsiliepsiu į šį skambutį… jei išsiduosiu, kur esu, jie sulėks čia tuojau pat, suims visus iš eilės ir užrakins Aleksą į kalėjimą.

- Nagi,- princas ragino.

- Jūsų didenybe!- iš ragelio sklido balsas, kai mama akivaizdžiai nesuvokė, kas vyksta šiame pokalbio gale,- prašau, kalbėkite su manimi! Ar jūs žinote ką nors apie mano vaiką!-girdėjau jos balsą virpant, tarsi ji… tarsi ji verktų.

Vos suvokusi tai, griebiau ragelį ir priglaudžiau prie ausies. Bandžiau išspausti bent garsą, bet mano balsas buvo užlaužtas nuo nuosavo verksmo.

- Prašau, prašau,- ji maldavo,- kalbėkite su manimi!

Aš prisėdau ant sofos, laikydama ragelį abiem drebančiomis rankomis ir tada tyliai išspaudžiau:

- Mamyte?

Aš vos pabaigiau žodį, kai ašaros išplukdė visą vaizdą prieš akis ir mano galvoje ėmė spengti. Susiriečiau į kamuoliuką, įsivaizduodama, kad esu jos rankose, kad ji braukia pirštais man per plaukus ir šilta šypsena kalba paguodžiančius žodžius. Niekada nei neprisiminiau šios galimybės – galimybės vėl būti vaiku, kuriam neprivaloma prisiimti visos pasaulio atsakomybės. O dabar… dabar ji buvo toli ir aš tegirdėjau jos balsą.

Tiksliau, negirdėjau nieko, nes po mano kreipinio pokalbis paskendo tyloje. Gerai įsiklausius tebegirdėjau ją kvėpuojant: greiti, trūkčiojantys įkvėpimai.

- Mama,- vėl tariau, šį kartą kuždėdama.

- O mano Dieve,- kitame gale ji sukuždėjo.

Išsižiojau tarti, kaip labai jos pasiilgau, tačiau telefonas staigiai dingo iš mano rankos. Pakėliau akis ir per ašaras išvydau, kaip Adrianas rimtu veidu perima pokalbį atgal į savo rankas.

- Aš paskambinsiu lygiai už pusvalandžio,- jis tarė bejausmiu balsu,- noriu kalbėti su Travisu. Juk nenualpsite ir suorganizuosite man tai mis Silverhart, ar ne? Nesijaudinkit, aš pasirūpinsiu, kad ji pasimaitintų,- ir jis padėjo ragelį.

Jis padėjo ragelį.

Aš spoksojau netikėdama, jausdama kaip visą skausmą širdyje pakeičia neapykanta šiam vampyrui. Tai buvo taip… taip…

Jis staigia pagriebė mane už rankos ir ėmė tempti virtuvės link. Aptirpusiomis kojomis sekiau iš paskos, nesipriešindama. Jis pasodino mane ant kėdės ir niūniuodamas po nosimi ėmė naršyti šaldytuve, bei traukyti visokius padėklus su patiekalais iš viešbučio restorano.

- Gali rinktis, bet labai nediskriminuok. Būtų gerai, kad pripildytum savo skrandį kuo pilniau, mūsų laukia ilga naktis,- kalbėdamas dėjo lėkštes man prieš nosį.

Aš spoksojau į jį bukai, pamažu džiūstančiu nuo ašarų veidu. Pakėliau ranką, aptvarstytą Alekso ankščiau, ir drebančiais pirštais suėmiau ilgą gardžiai atrodantį gabalą lašišos. Staiga užsimojau ir sviedžiau į jį. Šį kartą, skirtingai nuo vazos, princas nespėjo išsisukti – žuvis tėškėsi jam į kaktą ir nuslydo nosimi žemyn, kol nukrito ant grindų.

Jis užsimerkė, akivaizdžiai bandydamas susitvardyti:

- Baik mėtyti daiktus į mane, mergaite,- suurzgė per sukąstus dantis.

Aš ištiesiau ranką kito gabalo link, bet princas staigiai čiupo mane už riešo, kaip tik toje vietoje, kur oda po tvarsčiu gijo nuo sužeidimų. Jis spustelėjo. Skaudžiai.

- Jei tu nesielgsi gražiai – aš nudėsiu katiną.

Mano akys išsipūtė ir iš karto paleidau lašišą iš pirštų. Jis atleido savo ranką ir ėmė žingsniuoti iš virtuvės. Aš, negalėdama visko taip paleisti, apsisukau kėdėje ir paklausiau jam į nugarą:

- Taigi, koks tavo planas? Ketini vežti mane Travisui?

Jis nesulėtino žingsnio, bet teikėsi atsakyti:

- Ne. Ketinu vežti tave Marisai.

Ir aš suvokiau žodį, ties kuriuo strigau visą vakarą. Tai buvo taip, taip tipiška.

Patiko (48)

Rodyk draugams

Parašė Lali 2012-02-04 20:35
Įrašo kategorijos: Be temos.